Tačiau ką šiuo atveju vadinti stebuklu? Pavykusį filmą? Įvaldytą ir suvaldytą kino kalbą, sklandų montažą? Ar beišnykstančią vertybę – žmoniškumą, kurio ieškoti tenka kažkur paribiuose, toli nutolusiuose nuo masinio šurmulio ir pinigų darymo vajaus?
Tačiau ką šiuo atveju vadinti stebuklu? Pavykusį filmą? Įvaldytą ir suvaldytą kino kalbą, sklandų montažą? Ar beišnykstančią vertybę – žmoniškumą, kurio ieškoti tenka kažkur paribiuose, toli nutolusiuose nuo masinio šurmulio ir pinigų darymo vajaus?
Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“ (2011) prasideda epizodu su dviem briedžiais miške, lyg patvirtinančiu jo, pirmiausia gamtininko, atidaus ir kantraus aplinkos stebėtojo, ir tik paskui kino režisieriaus statusą.
„Stebuklų laukas“ – tai švelniai sukurtas kolektyvinis portretas žmonių, kuriuos visuomenė abejingai nustūmė į užribį ties šiukšlėmis.
Režisierius bei gamtininkas Mindaugas Survila praėjusią savaitę Kaune, šią savaitę Vilniuje pristato savo dokumentinį filmą „Stebuklų laukas“. Filme jautriai pasakojama apie daugiau nei dvidešimt metų Budos miške, netoli buvusio Kariotiškių sąvartyno, gyvenančius žmones, jų kasdienybę ir šventes.
Režisierius ir operatorius Mindaugas Survila, dėka atsitiktinės pažinties, su kamera atsidūrė Kariotiškių sąvartyne, kur su pertraukomis praleido ketverius metus.
Penktojo Tarptautinio Kauno kino festivalio atidarymas antradienio vakarą Kauno „Cinamon“ kino teatre, nepaisant nedidelio vėlavimo, prasidėjo puikiai. Renginį pradėjęs jauno režisieriaus Mindaugo Survilos filmas „Stebuklų laukas“ abejingu nepaliko nei vieno iš kelių šimtų susirinkusių žiūrovų.
“Garsus dokumentininkas S. Loznica sakė, kad talentas režisieriui – ne esminis dalykas. Svarbiausia – kūrybinė aistra ir kantrybė. Jei užteks aistros, ateis ir žinojimas, ką daryti, kuo domėtis, ką skaityti”, – sakė “Auksinės gervės” nominantė režisierė Giedrė Beinoriūtė. Praėjusį penktadienį ji svečiavosi Šiaulių Didždvario gimnazijoje vykusiame tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje.
Tuo metu, kol lietuviai emigrantai sėkmingai uždarbiauja svečiuose kraštuose, kai kurių jų atžalos be tėvų priežiūros gyvena Lietuvoje ir, užuot mėgavęsi vaikams įprastu tėvų dėmesiu, yra priversti gyventi suaugusiųjų gyvenimą. Ši emigrantų paliktų mažylių problema neliko nepastebėta ir lietuviškame kine.
Vilniaus mažajame teatre šeštadienį, lapkričio 27 d., laukiami patys mažiausi žiūrovai nuo dvejų iki aštuonerių metų. Galbūt pirmą spektaklį jų gyvenime „Kas tas Grufas?“ pristato už teatrą vaikams „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas režisierius Antanas Gluskinas. Jo teigimu, būtent nuo pirmo spektaklio priklauso, ar vaikas taps nuolatiniu teatro žiūrovu, ar daugiau į jį nebenorės grįžti.
Šeštadienį Šiaulių dramos teatre turėjo įvykti režisieriaus Antano Gluskino vaikams skirto spektaklio premjera – “Blusyno pasakojimai”. Premjera nukelta rudeniui – režisierius, siekdamas tobulumo, nusprendė, kad žiūrovams rodyti spektaklį dar per anksti. Jau antrą spektaklį “žmonėms nuo penkerių metų” Šiauliuose statantis režisierius sako, kad jam patinka istorijos, kuriose nepataikaujama vaikams, o su jais kalbamasi apie kasdienius dalykus, kurie kartu yra ir žiauriai įdomūs. Plačiau >>