Miražas stepėje

Taip susiklosto, kad filmas „Vulkanovka. Po didžiojo kino“, kuriamo Giedrė Beinoriūtė eina prieš pusmetį pramintais Šarūno Barto filmavimo grupės takais Dievo užmirštame užkampyje Kryme stepėse, pasiekė mus anksčiau už „Septynis nemato­mus žmones“. Barto filmas negalėjo būti rodomas „Kino pavasaryje“, nes jo oficiali premjera buvo numatyta Kanams. Taigi pasekmė aplenkė priežastį ir postscriptum tapo preliu­dija. Todėl žiūrint „Vuikanovka“ ap­ima keistas kino materijos dvilypu­mo – ir jos tvarumo, ir iliuziškumo -jausmas.

Toliau skaityti „Miražas stepėje“

Alisa stebuklų šalyje

Kartą gyveno Alisa. Ne, ne ta įnoringa mergaitė iš nepamirštamos Lewiso Carrollo knygos, o reali Alisa, jauna Krymo totorė, kuri – Giedrės Beinoriūtės naujo dokumentinio filmo „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ dėka – greičiausiai irgi taps nepamirštama.

Nuo jos švelnių, keistu tyrumu (nustembi: negi dar yra tokių merginų?) imponuojančių portretų, nuo jos susidrovėjimą, net sutrikimą išduodančios kalbos už kadro filmas ir prasideda.
Toliau skaityti „Alisa stebuklų šalyje“

„Trispalvio kino” dienose kvėpuoja visos kūrėjų kartos

Švelnioji dokumentika

Nors beviltiškas pagyvenusio žmogaus žvilgsnis iš „Trispalvio kino“ dienų reklamos (dailininkas J.Jacovskis) tarsi nežada nieko ge­ra, naujosios Lietuvos filmų festi­valis prasidėjo kaip tik linksmais žaidimais prie „Lietuvos“. Natūralu, kad daugumą trau­kia patys naujausi, jau 2004 me­tais užbaigti filmai. Tarp jų – dvi dokumentinės no­velės, kurias apibūdinant norisi vartoti būtent pastarąjį, lyg ir la­biau vaidybiniam kinui pritinkan­tį terminą. Toliau skaityti „„Trispalvio kino” dienose kvėpuoja visos kūrėjų kartos“

Egzistencija abipus kameros

Giedrės Beinoriūtės filmas „Egzis­tencija“ nėra skausminga egzistenci­nė drama, kaip galėtų pagalvoti Camus ir Sartre’o sekėjai. Ir ne kas­dienybės nuobodulio kronika. Filmo pavadinimas skamba šiek tiek iro­niškai, o kartu – visiškai rimtai, nes kusturiciškai šmaikščios istorijos eg­zistuoja ne tik už, bet ir šiapus kame­ros. Tai egzistencija „pasidarytame“ pasaulyje, simuliakrinėje erdvėje – ne „tapimas savimi“, o kaukių mata­vimasis. Toliau skaityti „Egzistencija abipus kameros“

Troleibusų karta

Jaunųjų kino kūrėjų vakaras „Skalvijos“ kino centre priminė ap­siaustį – žiūrovai tol plūdo į kino salę, kol užpildė ją beveik iki lubų. Draugai, giminės, menininkai ir pramogininkai atėjo pasižiūrėti j save – nes jaunųjų manifeste nedviprasmiš­kai deklaruojama meilė žiūrovui ir siekis „kalbėti apie dabarties pro­blemas, naudojant šiuolaikines iš­raiškos priemones“. Prieš filmų per­žiūrą jaunieji pasirodė ant scenos, tačiau jokių konceptualių manifes­tacijų nesurengė – tiesiog prisistatė ir pasiūlė padiskutuoti apie filmus vėliau, prie vyno taurės. Toliau skaityti „Troleibusų karta“

Bėgantieji per perėjas

„Troleibusų miesto“ apibūdini­mas Giedrės Beinoriūtės filme adresuojamas mūsų puikiajai sostinei. Kadaise, prieš kokius trisdešimt ar dvidešimt metų. kai po ją visomis kryptimis zujo melodingai „dai­nuojančios“ naujutėlaitės ar apynaujės „Škodos“, kai troleibuso bilietas kainavo simboliškas 4 tarybinio rublio kapeikas, o asmeninis automobilis buvo prabangos ar deficito ženklas, tokia su visuomeniniu transportu susijusi asociacija daugeliui vilniečių būtų buvusi visiškai suprantama. Nesunku net įsivaizduoti ir taip pavadin­to anuometinio kino etiudo Toliau skaityti „Bėgantieji per perėjas“

Apie kurmius, kontrolierius ir žmones

Prisipažinsiu, gerokai įgriso kalbos apie lietuvių kino mir­tį. Žinoma, jis jau seniai turi tenkintis bado dieta, o tai visada at­siliepia ir filmų kiekybei, ir koky­bei, ir jų platinimui. Ne vienas įdo­mus projektas taip ir liko neįgyven­dintas, nes Lietuva paprasčiausiai nebegali sau leisti brangių (istori­nių, kostiuminių ir pan.) filmų ir ne­aišku, ar kada nors galės. Tačiau jaunųjų kino adeptų nesumažėjo. Per savaitę įvykusios dvi debiutan-čių – Dalios Survilaitės ir Giedrės Beinoriūtės – filmų premjeros nu­teikia optimistiškai. Toliau skaityti „Apie kurmius, kontrolierius ir žmones“

Jaunų kino režisierių debiutai kėlė publikos džiaugsmą


„Lietuvos“ kino teatras suren­gė dviejų lietuviškų filmų prem­jeras. Abu trumpametražiai, abu dokumentiniai, abiejų autorės -jaunos režisierės.
Ir abu šventinius vakarus Sa­lė 88 buvo ne tik sausakimša. Ji galėjo dvigubėti, kad į ją sutilptų visi, kam rūpėjo pamatyti abi ek­rano naujienas, pažinti žmones, pasiryžusius kurti lietuvišką kiną.
Toliau skaityti „Jaunų kino režisierių debiutai kėlė publikos džiaugsmą“

Ilga kelionė ūkų lankomis į saldaininio barnholmo kino vakarones (ištrauka)

„Kas iš tų paaugesnių piliečių, kurie stebi (ar bent norėtų stebėti) lietuvių kiną, žino Giedrės Beinoriūtės pavardę? Ogi yra tokia lietuvių režisierė, tiesa, dar be diplomo ir, anot mūsų „lenkų lietuvaitės“, dėvėjusios Bornholme Soho kvartalo marškinėlius, labai panaši į… trylikametę.

Toliau skaityti „Ilga kelionė ūkų lankomis į saldaininio barnholmo kino vakarones (ištrauka)“