Trisdešimt dvejų metų režisierė Giedrė Beinoriūtė vadinama viena ryškiausių naujojo Lietuvos kino asmenybių. Jos kūryba jau pastebėta ir už Lietuvos ribų – tarptautiniame Rytų Europos filmų festivalyje „EuroFest 2008“, vykusiame Kanadoje, pelnytas apdovanojimas už pernai sukurtą dokumentinį animacinį filmą „Gyveno senelis ir bobutė“. Spalį visos šalies kino teatruose vyko naujausio režisierės kinematografinio darbo – trumpametražio vaidybinio filmo „Balkonas“ premjera.
Toliau skaityti „Moteris šiandieniniame lietuvių kine – ne papuošalas”
“Girdėjai? Po kelių savaičių Beinoriūtės “Balkono“ premjera! Eisi? Ar jau matei? Ir kaip tau jis? Nematei?! O tu matei? Na ir kaip?” ir t.t. Tokie ir panašūs klausimai kino puoselėtojų mažuose rateliuose netyla jau kelias savaites. Aišku viena, naujojo režisierės Giedrės Beinoriūtės vaidybinio trumpametražio filmo “Balkonas” laukė nemažas burys jos kūrybos bei lietuviško kino gerbėjų.
Kino centre „Skalvija“ kūrybinio dešimtmečio proga buvo parodyti šeši režisierės Giedrės Beinoriūtės trumpametražiai filmai – pradedant pirmuoju studijų laikų „Mano vienišos draugės“ (1997), baigiant naujausiu „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007). Vieni iš jų dokumentiniai („Troleibusų miestas“ (2002), „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005)), kiti vaidybiniai („Mama, tėtis, brolis, sesė“ (1999), „Egzistencija“ (2004)), o pirmajame ir naujausiame – dokumentikos ir išmonės ribos nusitrynusios.